LT

Kai šaltis sustingdė mane, aš nejaučiau baimės,
Tik rijau savo oro gurkšnius.
Vėlei stoviu ir žvelgiu į pasaulį akim kruvinom,
Išsiilgęs ramybės, taikos ir tylos.

Pagaliau išgirdai mano šauksmą,
Jis sminga giliau už aštriausius peilius!

Nedrįsk sakyt, kad bijai išsikruvint pirštus,
Išdavęs save tu seniai, pats sau leidai nuodus.
Nebėra tavyje žmogaus, tik šešėlis blyškus,
Atėjo laikas tau arkties šaltyje džiūt.

Apdalint pasaulį gėriu – vaidinai, kad bandai,
Bet tik veidmainystės sėklas, kur ėjai, palikai,
O tos liepsnos akyse ne nušviest, o naikint,
Viską, ką tavosios rankos sutiks, ką paims.

O mes iš tų kelių, supratę, ką reiškia gyventi,
Traukiam syvus iš amžių šaknų, kas užmiršta randam.
Mes žinome jausmą tą, kuris gaubia prieš mirtį,
Beieškodamas dangaus taip greit spėjai pražilti!

Maišyk mintis žaibo blyksniais,
Išsuk verpetus smilgų rykštėm,
Nardink save į pačią gelmę,
Suraski šerdį, sugriauki baimę.
Nebežinai, ko reik pasauliui,
Nesupranti, iš kur eini,
Paleisk save, žmogau, ir perplėški,
Tą paskutinę stygą tamsioj širdy.

O mes iš tų kelių, supratę, ką reiškia gyventi,
Traukiam syvus iš amžių šaknų, kas užmiršta randam.
Mes žinome jausmą tą, kuris gaubia prieš mirtį,
Išlaisvinam sapnus, nes iš ten varnai grįžta!

EN

FROM THE ROOTS OF AGES

When the cold froze me I felt no fear,
Swallowing my gulps of air.
Again I stand looking to the world in eyes of blood,
Longing for tranquility, peace and quiet.

Finally you heard my calling,
It pierces deeper than the sharpest of knives!

Don’t you dare say that you fear bloodening your fingers,
You betrayed yourself long ago, injecting your own poison.
There’s no human in you anymore, just a pale shadow,
The time has come in the arctic cold for you to pine.

You acted as though you’re trying to decorate the world with goodness,
But only seeds of hypocrisy you left everywhere you went,
And those flames in your eyes, not to enlight, but to burn,
Everything your hands touch, all that they take.

And we of those few, understanding what it means to live,
Press the sap from the roots of ages, what is forgotten, we find.
We know the feeling that embraces before death,
You turned grey so fast while you searched for the sky!

Stir your thoughts with flashes of lightning,
Twirl the vortexes with rods of bent,
Plunge yourself to the very depths,
Find the core, destroy the fear.
You don’t know anymore what the world needs,
You don’t understand anymore where you came from,
Release yourself, man, and tear in half,
That last string in your dark heart.

And we of those few, understanding what it means to live,
Press the sap from the roots of ages, what is forgotten, we find.
We know the feeling that embraces before death,
We free your dreams, because that’s where the crows return from!