LT

Matau giliausius tavuosius sapnus, iš kur ateina jie ir kas po jų bus.
Prie pabaigos, manai, buvai nekart, nes atsispyręs kilt gali tik trumpam.
Visas jėgas sutelkęs braunies link šviesos, tiki, kad joj palaima, priešnuodis audroms,
Nes kuo gi dar tikėti tau, žmogau, kai purvina tyla klesti pustuštėj galvoj.

Ar dar turi jėgų kentėt? Ar dar turi jėgų bėgt?
Tu vėl krenti.

Jau per vėlu pasauliui tyras dangus, sausi spygliai supynė mus.
Jau per vėlu gyvybei skleist sparnus, sustingo jie neskridę metų metus.

Lengviau stovėti nuošaly, kuomet pasaulis dega,
Ir nusisukus nebandyt ištrint iš sielos badą.

Man keista, kad dangus dar geba nusidažyt kasnakt žvaigždėm!
Lengviau sudeginti save, nei pripažint menkiausią klaidą.

Bus dar rytas vėl ir vėl, kai nerimo balsai pabudins.

Jau per vėlu pasauliui tyras dangus, sausi spygliai supynė mus.
Jau per vėlu gyvybei skleist sparnus, sustingo jie neskridę metų metus.

Vis dar krenti.

Ar dar turi jėgų kentėt? O gal gali atmerkt akis ir pirmą kartą praregėt?
Tavęs skausmas negaivina ir širdgėla nepurto,
Slepies už savo sienos, springsti savaisiais burtais.

Plaukai išslinks, oda pagels,
Kojos ir rankos pavargs.
Ir kai balta šviesa pykint pradės,
Bus aišku tau, kad suvokimo kelias beribis, neturi baigties.

Ir kaipgi vėl dabar pavyks iš naujo vėl surinkt save?
Už kokio virpesio dabar užsikabint ir perskrost gelmę šią?

Prieik ir patylėk su manim, visas mintis palik.
Išeik ir niekada daugiau nebegrįžk, nes viskas, ko ieškai, slypi kelyje pirmyn.

EN

AS THE WORLD BURNS

I see the deepest of your dreams, where they come from and what shall be.
Many times you came to the end, because you are able to rise only for short time.
With all your strength you make your way towards the light, believing there’s bliss, an antidote for storms,
What is left for you to believe in, man, when a muddy silence thrives in your half-empty head.

Do you still have strength to suffer? Do you still have strength to run?
You’re falling again.

It’s too late for a clear sky, dry thorns have wrapped us.
It’s too late for life to lift its wings, they got stiff not flying for years and years.

It’s easier to stay away as the world burns,
To turn aside not trying to erase the famine in one‘s soul.

It is strange to me that the sky can still every night paint itself with stars!
It is easier to burn oneself than to admit the smallest mistake.

There will be a morning yet again, then voices of disquietness will wake you.

It’s too late for a clear sky, dry thorns have wrapped us.
It’s too late for life to lift its wings, they got stiff not flying for years and years.

You’re still falling.

Can you suffer still? Or maybe you can open your eyes and see for the first time?
Pain does not revive you and heartbreak does not shake you,
You hide behind your wall, choking under your own spells.

Hair will fall out, skin will sallow,
Legs and arms will tire.
And when the white light will make you sick,
You will find that the road to understanding is limitless, it has no end.

And how will you succeed in picking yourself up?
What tremor to hold on to, cutting through this depth?

Come closer and stay silent with me, leave all thoughts behind.
Leave and never come back, because all you search for is in the way forward.